Kaip jau žinote, šiais metais Marijampolės krepšinio mėgėjų lyga (MKML) švenčia 15 metų jubiliejų. Ta proga kalbiname iškiliausias asmenybes, labiausiai prisidėjusias prie lygos populiarumo ir plėtros. Jau turėjote progą paskaityti išsamų interviu su MKML įkūrėju Deividu JURKŠA bei prie lygos ištakų stovėjusiu Vytautu PAPEČKIU, o šįsyk savo mintimis bei prisiminimais su lygos bendruomene dalijasi visos šalies mastu nusipelnęs treneris Gintautas ŽIBŪDA. Jis – vienas iš tų žmonių, kurie kartu su MKML yra nuo pat pradžios.

– Treneri, Jūsų knyga „Marijampolės sporto ištakos ir krepšinio kelias“ pasirodė būtent tada, kai MKML
dėjo pirmuosius žingsnius. Ar tada, 2010-aisiais, matėte šią lygą kaip natūralų Marijampolės krepšinio
istorijos tęsinį?

– Iš tikrųjų, tiek mano knyga, tiek MKML pasaulį išvydo panašiu laiku. Tiesą pasakius, tada net negalėjau
įsivaizduoti, kad lyga nukeliaus taip toli ir išsivystys iki tokio lygio. Manau, jog ji pranoko visus lūkesčius.

– Kaip apskritai prabėgo tie 15 metų Jūsų akimis? Kas Jums įsiminė labiausiai?

– Pirmiausiai prieš akis iškyla lygos atidarymo ceremonija, kurioje MKML įkūrėjas Deividas Jurkša sakė
sveikinimo kalbą, vaikai įnešė lenteles su komandų pavadinimais, šoko šokėjos. Aišku, viskas tuomet buvo
gerokai paprasčiau nei dabar. Pradžioje tiek šventės, tiek pačios kovos aikštelėje truputį skyrėsi nuo to, kas
vyksta dabar. Tada daugiausiai žaidė vietiniai sportininkai, komandos neturėjo vadinamųjų legionierių.
Dabar viskas pakilę į gerokai aukštesnį lygį.

– Kokios vertybės, Jūsų nuomone, tapo lygos pamatu, leidusiu jai išlikti ir augti net 15 metų?

– Turbūt akcentuoti reikėtų nuolatinį lygio kilimą ir profesionalumą. Nors lyga ir yra mėgėjų, bet ji
organizuojama išties profesionaliai. Tai, ko gero, pagrindinė vertybė. Svarbi ir drausmė. Per visus tuos
metus viskas vyko laiku, vietoje, be jokių trikdžių. Lygoje teisėjauja geri teisėjai, o tai, kad yra nemažai
komandų, kurios čia dalyvauja metai iš metų, rodo, jog viskas visiems tinka ir patinka. Jau nekalbu apie
MKML šventinius renginius, kurie yra kažkas didingo.

– Esate surengęs parodą „Marijampolės sporto ir krepšinio istorija 1924–1965 metų fotografijoje“. Joje
fiksavote legendines Marijampolės krepšinio akimirkas. Jei lygintumėte tarpukario krepšinio entuziazmą
su šiandienos MKML bendruomene – ar ta aistra žaidimui per šimtmetį pasikeitė?

– Sunku pasakyti. Manau, kad tiek tada, tiek dabar aistra žaidimui išliko. Aišku, apie tarpukariu buvusią
aistrą galiu spręsti tik iš nuotraukų ir pokalbių su to laikmečio žmonėmis. Faktas, kad ir tada netrūko
krepšinio entuziastų. Aišku, jie neturėjo tokių sąlygų, kaip dabar: salių, aprangų, inventoriaus. Iš pasakojimų
žinoma, kad miesto sode, cementinėje aikštelėje, žaidėjams per žiūrovus nelabai būdavo vietos, kur
išsimesti kamuolį. Rygiškių Jono gimnazijos aikštelėje vykdavo varžybos, kurias stebėdavo 800 ir daugiau
žmonių. Bent jau tarp žiūrovų entuziazmo tada būdavo turbūt gerokai daugiau. Tada žmonės turėjo mažiau
renginių pasirinkimo. Bet kokiu atveju, krepšinis Marijampolėje buvo ir yra mylimas. Tą puikiai iliustruoja
MKML kovos.

– MKML aikštelėse bėgioja dešimtys Jūsų išugdytų krepšininkų. Koks jausmas stebėti buvusius
auklėtinius, kurie šiandien lygoje jau yra veteranai, komandų vadovai ar net treneriai?

– Tiksliai neskaičiavau, bet manau, kad kone kiekvienoje šių metų komandoje yra vienas kitas žaidėjas, kurį
kažkada teko treniruoti. Visada pasidomiu, kaip jiems sekasi, o matant juos bėgiojant aikštėje kažkas viduje
tikrai suvirpa. Su dauguma buvusių savo auklėtinių bendrauju ir po to, kai jie baigia sporto mokyklą. Kartais
specialiai ateinu pasižiūrėti, kaip jiems sekasi. Ypač daug mano auklėtinių rungtyniauja „Veteranų“
komandoje. Tikrai malonu juos iš šalies stebėti. Visiems savo auklėtiniams kartoju, kad net ir pabaigę sporto
mokyklą nepamirštų krepšinio ir kuo ilgiau juo mėgautųsi, net jei ir nepavyko tapti profesionaliais žaidėjais.

– O kokia pagrindinė savybė, kurią skiepijate savo auklėtiniams, labiausiai praverčia jiems žaidžiant
MKML aikštelėje?

– Paprastai auklėtiniams akcentuoju, kad nereikia mėtytis, būtina turėti savo tikslą ir kryptingai jo siekti.
Svarbu suprasti, kad greitų rezultatų nebūna, nesvarbu, ar kalba sukasi apie sportą, ar apie mokslą, ar apie
bet kurią kitą sritį. Visur reikia kantrybės ir žmogiškų vertybių. Visiems savo žaidėjams akcentuoju, kad
svarbiau nei tapti geru krepšininku yra būti geru žmogumi.

– Jūsų dosjė puošia daugybė garbingų medalių ir ordinų. O kurią vietą šioje pasiekimų mozaikoje užima
MKML?

– Labai svarbią vietą. Tai – lyga, kuri jaunimui duoda daug gerų pamokų. Jaunuoliams naudinga čia žaisti, jie
gali mokytis. Aš, kaip treneris, irgi turiu ko pasimokyti iš lygos organizatorių. Į MKML žiūriu labai pagarbiai. Ir
visai nesvarbu, ar tais metais mano vadovaujama komanda joje žaidžia, ar ne. Stengiuosi nepraleisti nė
vieno MKML renginio. Jei nebūtų šios lygos, Marijampolėje atsivertų kažkokia tuštuma. Tai – didžiulis
užimtumas ir smagus laiko praleidimas tiek žaidėjams, tiek žiūrovams. Iš dalies tai ir kultūrinis reiškinys. Juk
be sportinių kovų, MKML taip pat organizuoja krepšinio forumus ir kitus renginius, į kuriuos atvyksta visoje
šalyje žinomi žmonės.

– Šiemet MKML treniruojate „Jaunystės“ komandą. Kokie jos tikslai?

– Tiesą pasakius, neketinome šiemet dalyvauti lygoje, tačiau pakeitę savo sprendimą nė kiek dėl to
nesigailime. Esame jauniausia MKML komanda, kurios pagrindą sudaro 15-16 metų vaikinai. Mums labai
naudinga čia žaisti. Tai – tarsi perėjimas iš vaikų krepšinio į vyrų. Nors pergalių daug neiškovojome, keletą jų
jau pasiekėme. MKML mums padeda pasiruošti Lietuvos moksleivių lygos kovoms. Kol kas dar tik kaupiame
patirtį, tačiau tikrai jaučiame kaip tobulėjame. Kaskart žengdami į aikštę jaučiamės vis drąsiau. Manau, kad
po kelerių metų tikrai pretenduosime į medalius.

– Jei šiandien rašytumėte naują skyrių savo knygai apie Marijampolės krepšinį, kaip jame
apibūdintumėte 15 prabėgusių MKML metų?

– Manau, kad MKML vieno knygos skyriaus tikrai neužtektų. Apie šią lygą reikia parašyti atskirą knygą. Tai
turėtų būti gana įdomus leidinys. Juk per tiek metų lygoje dalyvavo daugybė žmonių, kurie tikrai turėtų ką
papasakoti. MKML organizatoriams tikrai reikėtų apie tai pagalvoti. Juk tai – istorija.

– Ko norėtumėte palinkėtumėte MKML bendruomenei 15-ojo jubiliejaus proga?

– Nesibaigiančio entuziazmo ir vienybės. Suprantu, kad vienam žmogui rūpintis tokia lyga yra labai sunku,
todėl norėtųsi, kad atsirastų kuo daugiau galinčiųjų prisidėti. Ne veltui sakoma, kad daug rankų didžią naštą
gali pakelti.

Kalbino A. Grygelaitis

MKML 15 metų kelionės galerija: