Tęsiame MKML 15 metų jubiliejui skirtus pokalbius su iškiliausiomis lygos asmenybėmis. Šįsyk Jūsų dėmesiui
– interviu su neretai Marijampolės krepšinio simboliu pavadinamu Žydrūnu KRULIKU. Tai žmogus, kuris ne
tik pats ilgai žaidė krepšinį, bet oranžinio kamuolio virusu iki šiol sugeba užkrėsti visus, kurie tik jį supa –
šeimą, kolegas, bendruomenę. Kas pažysta Žydrūną, žino, kad jam energijos ir optimizmo galima tik
pavydėti.

– Žydrūnai, pirmą kartą į lygą atėjote 2014-aisiais – kaip iki šiol visi metai prabėgo Jūsų akimis? Jei
palygintumėte MKML tada ir dabar – kas labiausiai pasikeitė?

– Buvo labai gera būti lygos dalimi, matyti, kaip ji auga, progresuoja. Kartelė šiandien užkelta labai aukštai.
Ypač į atmintį įstrigę visi finalinio ketverto renginiai, kurių neabejotinai gali pavydėti bet kurios kitos
Lietuvos mėgėjų lygos atstovai. Nesumeluosiu pasakydamas, kad MKML savo lygiu primena LKL žvaigždžių
dienos renginius – išties aukštas lygis. Man labiausiai patiko, kai MKML nusprendė imtis pokyčių ir padarė A
ir B divizionus. Tuomet sumažėjo rungtynių, kurios baigdavosi 50 ar net didesniais taškų skirtumais. Tokie
rezultatai pralaimėtojų ekipos krepšininkus gali netgi psichologiškai traumuoti.

– Per 15 metų lyga matė visko. Kokį vieną įvykį, rungtynes ar akimirką galėtumėte išskirti? Kas Jums
pačiam labiausiai įsiminė?

– Buvo daug skambių pergalių, tačiau į atmintį visgi labiausiai įstrigo pralaimėjimai. Ypač skaudi nesėkmė
mano komandą ištiko berods 2023 metais. Tuomet su „Gudelių“ komanda pagrįstai tikėjomės laimėti A
divizioną, o galiausiai likome ketvirti. Koją pakišo tai, kad prieš lemiamas kovas susirgo keletas pagrindinių
mūsų žaidėjų. Aišku, kaip kaimui, kuris niekada neturėjo komandos, ketvirta vieta A divizione buvo gal ir
neblogas pasiekimas, tačiau bent jau aš svajojau iškelti taurę į viršų. Skaudus buvo ir dar vienas seniau
patirtas pralaimėjimas su „Skaisčiūnų“ ekipa. Tuomet pralaimėjome B diviziono finalą.

– Buvote žaidėjas, vadovas, treneris. Kuriame amplua Jūsų širdis plaka greičiausiai? Kur daugiau streso, o
kur – didesnis malonumas?

– Visi vaidmenys savotiškai įdomūs. Buvo laikas, kai vienu metu buvau ir žaidėjas, ir treneris, ir vadovas. Gal
visgi smagiausia buvo žaisti. Gerai atsimenu kalėdinius turnyrus, kurių metu buvo surengtos 1×1 varžybos.
Esu jas laimėjęs dvejus metus iš eilės. Ypač smagus jausmas užplūsdavo, kai pakeliui link titulo pavykdavo
įveikti daug jaunesnius, pačiame jėgų žydėjime esančius sportininkus. Man tuo metu būdavo jau 38-39
metai. Smagu būdavo įrodyti, kad net ir tokiame amžiuje dar turėjau jėgų.

– Sakoma, kad Jūs užkrečiate krepšiniu visus aplinkui. Iš kur semiatės tos neblėstančios energijos?

– Krepšinį žaidė daugybė mano šeimos narių: tėtis, brolis, sesuo, abu vaikai, keletas kitų giminaičių. Viskas
ateina iš šeimos. Mes turėjome ir šeimos komandą. Kai viskas kyla iš šaknų, tai automatiškai visus aplinkui
taip pat stengiuosi įtraukti. Pavyzdžiui, kai atėjau seniūnu dirbti į Gudelius, ten krepšinio komandos nebuvo.
Pavyko ją suburti, sudalyvauti MKML.

– Kaip apskritai krepšinis atsirado Jūsų gyvenime? Ar prisimenate pačią pradžią?

– Kaip jau minėjau – viskas atėjo iš vaikystės. Man krepšinis įaugęs į kraują. Jau ketvirtoje klasėje atstovavau
mokyklos rinktinei. Galimai pakilti į aukštesnį lygį sutrukdė tik vaikystės trauma. Nuo gimimo man yra
užspaustas nervas, tad nepakeliu vienos rankos.

– Ko šiandieninis jaunimas galėtų pasimokyti iš MKML senbuvių, tokių, kaip Jūs?

– Aistros, atsidavimo, patriotiškumo. Pastaraisiais metais sportas virto komercija. Mano laikais žaidėjai
neprašė pinigų, kad galėtų žaisti komandose. Dabar nemaža dalis geresnių krepšininkų iš karto reikalauja, kad jiems būtų sumokėta už tai, jog jie žaistų už vieną ar kitą komandą. Nemanau, kad mėgėjų lygose taip
turėtų būti. Krepšinis turi būti religija, aistra, azartas.

– MKML švenčia 15-metį. Kur matote lygą po kitų 15 metų? Ar Marijampolės krepšinio mėgėjų lygis jau
pasiekė lubas, ar dar yra kur augti?

– Dar labiau išaugti tikriausiai jau būtų sunku. Būtų gerai, kad lyga tiesiog išliktų tokia, kokia yra. Pats esu
organizavęs ne vieną turnyrą, ne vienas varžybas, tad žinau, kaip sunku tai padaryti. Lenkiu žemai galvą
prieš Deividą Jurkšą, kuris vis dar turi energijos ir motyvacijos visa tai tęsti. Būtų gerai, kad atsirastų dar kas
nors, kas pamiltų šią lygą taip, kaip jis.

– Jei turėtumėte galimybę surinkti visų laikų MKML „Svajonių komandą“, kas joje užimtų penkias starto
pozicijas?

– Lygoje žaidė ir žaidžia daug nuostabių krepšininkų, bet jei reikėtų išrinkti tik penkis, greičiausiai tai būtų
Ernestas Sederevičius, Tomas Kisieliauskas, Andrius Levanas, Marijus Jurkūnas ir turbūt aš (juokiasi).

– Koks būtų Jūsų palinkėjimas lygos bendruomenei šio jubiliejaus proga?

– Lygoje žaidė ir žaidžia daug nuostabių krepšininkų, bet jei reikėtų išrinkti tik penkis, greičiausiai tai būtų
Ernestas Sederevičius, Tomas Kisieliauskas, Andrius Levanas, Marijus Jurkūnas ir turbūt aš (juokiasi).
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas lygos bendruomenei šio jubiliejaus proga?

Kalbino A. Grygelaitis

MKML istorijos galerija: