Šiais metais Marijampolės krepšinio mėgėjų lyga (MKML) švenčia 15 metų jubiliejų. Tai – istorija, kuri
nepakartojama. Per 15 metų lygoje įvyko daug įspūdingų ir sirgalių atmintyse įsirėžusių akimirkų.

Nors pati lyga yra skirta krepšinio mėgėjams, tačiau iš tikrųjų ji nė kiek nenusileidžia profesionalų čempionatams.
Šiandien kviečiame mintimis sugrįžti į praeitį ir paskaityti MKML įkūrėjo, lygos vadovo Deivido JURKŠOS
prisiminimus, įžvalgas bei pastebėjimus.

– Deividai, ar prisimenate kaip kilo idėja įkurti MKML?

– Puikiai atsimenu tą momentą. Buvo pavasaris, vyko Marijampolės miesto krepšinio lygos finalai, kuriuose
aš teisėjavau. Po jų Savivaldybės sporto skyriaus vedėjas Vytautas Papečkys ir tuometinis Marijampolės
kolegijos dėstytojas atsakingas už sportą a. a. Algirdas Burlėga pasiūlė man pačiam įkurti privačią lygą, kuri
būtų gerokai profesionalesnė nei miesto pirmenybės tiek vadybos, tiek komunikacijos prasme. Tuo metu
dar dirbau moterų krepšinio klube BC „Sūduva“, tačiau, nepaisant didelių atsakomybių ir įsitraukimo ten, ,
tvirtai pasiryžau imtis ir naujo projekto, kuris tęsiasi iki šiol. Ilgų svarstymų tikrai nebuvo. Gana greitai
ėmiausi lygos įkūrimo darbų.

– Ar atsimenate patį pirmąjį turnyrą?

– Puikiai. Labiausiai į atmintį įstrigo jo atidarymo ceremonija. Buvo iškilmingas paradas, kurio metu šokėjos į
salę įnešė medines lenteles su tuometinių komandų pavadinimais. Ekipų žaidėjai žygiavo iš paskos. Dar ir
šiandien esu išsaugojęs tas lenteles. Per 15 metų technologijos spurtas neapsakomas žodžiais, ir tuomet
buvę dideli dalykai dabar atrodo tokie maži – bet iš tikrųjų tuo metu tai buvo įspūdinga, o šiandien tiesiog
sentimentalu. Kadangi šiemet MKML mini 15 metų sukaktį, planuojame ta proga suorganizuoti išskirtinį
renginį, kurio metu prisiminsime tam tikras istorijos detales. Galbūt ir šias lenteles pademonstruosime
viešai.
Iš tikrųjų suorganizuoti pirmąjį turnyrą nebuvo taip sunku. Dauguma komandų jau anksčiau dalyvavo miesto
lygoje, tad jos išreiškė norą varžytis ir MKML. Aš nuo pat pradžių siekiau pritraukti ir ekipų iš aplinkinių
miestų bei miestelių. Taip MKML atsirado Liudvinavo, Kalvarijos, Sasnavos komandos.

#10MetųKartu: MKML istorijos pradžia ir pirmieji žingsniai

– Ar kurdamas lygą galėjote įsivaizduoti, kad ji gyvuos net 15 metų?

– Tokių minčių tikrai nebuvo. Iš tikrųjų pirminis planas buvo surengti 5 turnyrus, suorganizuoti nedidelę
šventę ir viską baigti. Vėliau 5 metai išaugo iki 10, dar vėliau – iki 15. Dabar jau pagalvoju, kad gal net
pavyktų surengti 20-ąjį turnyrą.

– O kaip per 15 metų keitėsi MKML? Ar lygoje įvyko daug pokyčių?

– Pokyčių įvyko išties nemažai. Visgi 15 metų – nemažas laiko tarpas. Bet aš ramus dėl to, kaip jie prabėgo.
Per šį laiką ne kartą „sudrebinome“ miestą, tapome žinomi visoje Lietuvoje. Padarytas išties didelis darbas.
Taip, buvo ir klaidų, bet jų negalime nė vienas išvengti. Labai džiaugiuosi visomis komandomis, kurios
dalyvavo ar vis dar dalyvauja MKML. Taip pat ir renginiais. Ypač pavasariniais! Tokių nevyksta niekur kitur
Lietuvoje! Juk krepšinio šventė pas mus tęsiasi net 3 dienas!
Paprastai, jei imuosi kokio nors darbo, stengiuosi jį padaryti maksimaliai gerai. Atsimenu, kai pradėjau kurti
lygą, iš karto ėmiau sukti galvą, kaip ją padaryti kuo profesionalesnę, kaip padaryti, kad joje
rungtyniausiantys žaidėjai jaustųsi kuo geriau. Tiesą pasakius, man labai nepatinka žodis „mėgėjai“, kuris
yra ir lygos pavadinime. Buvo minčių jį pakeisti, bet tokiu būdu iš dalies pakeistume ir istoriją. O to daryti
nesinori. Man istorinė atmintis labai svarbi.

Nuo pat pradžių siekiau, kad komandos sužaistų kuo daugiau rungtynių. Akivaizdu, kad tam vien startinio
mokesčio nepakanka, todėl visada stengiausi ieškoti rėmėjų, kurie padėtų viską pakelti į dar aukštesnį lygį.
Ypač džiaugiuosi, kad vis dar pavyksta sezono metu surengti 2 didelius renginius – vieną sezono viduryje,
kitą – pabaigoje.
Nors įkūręs MKML dar turėjau kitų darbų, šiai lygai dėmesio niekada nestokojau. Tai – tarsi mano kūdikis,
kuriam atiduodu visą širdį. Nepaisant to, kad bėgant metams keitėsi daug dalykų, iki šiol dar nepritrūkau
motyvacijos rūpintis MKML reikalais. Visgi pripažinsiu, kad pastaraisiais metais dirbti tampa vis sunkiau. Jei
anksčiau komandos pačios prašydavosi į lygą, tai apie 10-uosius veiklos metus teko pradėti jas kviestis, o
šiemet net pats padėjau sukomplektuoti dvi ekipas, kad tik būtų didesnė komandų įvairovė.
Nepaisant visko, labai džiaugiuosi, kad mūsų lyga kai kurioms ekipoms tapo tramplinu į dar aukštesnį lygį.
Pavyzdžiui, kadaise čia rungtyniavęs Vilkaviškio „Perlas“ yra dabartinis NKL vicečempionas, o Kazlų Rūdos
„Ataka“ yra laimėjusi RKL bronzos medalius. Dabar sėkmingai RKL rungtyniauja ir anksčiau MKML žaidęs
Lazdijų „Briedis“. Šie pavyzdžiai tik įrodo, kad esame puiki terpė kilti į dar aukštesnį lygį.

– O kas per visus tuos metus įsiminė labiausiai?

– Prisiminimų išlikę daug ir gražių. Neskaitant finalinių sezonų kovų, kurios tampa didžiule krepšinio švente
visai bendruomenei, nuolat vyksta ir kitokie renginiai. Iš pradžių darydavome žvaigždžių dienas, vėliau
taurės varžybas, kitokius turnyrus. Pastaraisiais metais organizuojame krepšinio forumus, rengiame
protmūšius. Labiausiai per visus tuos metus įsiminė pilnos salės žiūrovų. Dabar, deja, žmones taip pat tenka
kviesti į sales, o anksčiau patys eidavo ir nuoširdžiai palaikydavo savo komandas. Man didžiausia padėka ir
laimė visada buvo įžengus į salę pamatyti daug žmonių. Jei taip įvyksta, tada jau žinau, kad renginys bet
kokiu atveju pavyks.
Siekiant sudominti žiūrovus per 15 metų buvome prigalvoję visko. Salėje važinėjo motociklai, renginius
vesdavo tokie žinomi žmonės, kaip Vytautas Mikaitis, šoko „Žalgirio“ ir „Ryto“ šokėjos, koncertavo Kauno
rajono choras „Božolė“, dabar amplua pakeitusi, tačiau kadaise dainininkės karjeros siekusi televizijos
žvaigždė Gerda Žemaitė, taip pat grupė „Electronic I“, laidos „X Faktorius“ finalistė Meda Borisaitė,
RebelHeart narys Kęstutis Jurkšaitis ir kt., pas mus reportažus yra rengęs net legendinis žurnalistas Vidas
Mačiulis. Manau, jog visa tai yra nemažas mūsų lygos įvertinimas.

– Ar buvo tokių akimirkų, kad atrodė, jog viską reikia baigti čia ir dabar?

– Galbūt tokios vienos akimirkos ir nebuvo, tačiau sunkumų ir įvairių trikdžių niekada netrūksta. Tarkime, jei
turėčiau viską savo – pavyzdžiui, infrastruktūrą bei įrangą – viskas būtų gerokai paprasčiau. O dabar nuolat
reikia ieškoti laisvų sporto salių, finansų, rūpintis begale kitų reikalų. Pasitaiko ir abejojančių lygos verte –
tai darbo tikrai nepalengvina…
Visas šis darbas man davė neįkainojamą patirtį. Dažnai derinant tam tikrus niuansus 10 kartų tenka išgirsti
„ne“ ir tik 11-ąjį sykį sulaukiu teigiamo atsakymo. Tai užgrūdina. Dabar jau žinau, kad nieko nėra
neįmanomo. Svarbu nepasiduoti ir tikėti tuo, ką darai. O aš tikiu. Tarkime, rengiant krepšinio forumus, tikrai
nelengva būna pasikviesti tokias asmenybes kaip Mindaugas Balčiūnas, Vydas Gedvilas, Kęstutis Kemzūra,
Kęstutis Pilipauskas, Evaldas Kondratavičius, Rimvydas Čekanavičius ar kt. Juk šių pasaulinio lygio žmonių
užimtumas yra nepaprastai didelis. Bet kai nori, gali viską padaryti. Visuomenė mato galutinę didelio darbo
išraišką, po kuria slypi nematoma nesuskaičiuojamų darbo valandų pusė. Bet kai veikla artima širdžiai –
laiko pojūčio tiesiog nėra.
Būsiu atviras – jei turėčiau daugiau garantijų, turnyrą būtų galima pakelti į dar aukštesnį lygį. Šiuo atveju
kalbu apie pačias komandas. Jei bent 10 ekipų man galėtų garantuoti, kad jos MKML žais bent artimiausius
penkerius metus, tikrai pasistengčiau surasti dar daugiau finansų, o kartu nuveiktume dar daugiau gražių

dalykų. Dabar mane iš dalies stabdo ir pačių komandų nestabilumas. Po kiekvieno sezono nežinau, kas
MKML žais kitais metais.

– Bet juk lygoje netrūksta vadinamųjų „mokihanų“, į kuriuos tikriausiai galima atsiremti?

– Tikrai taip, bet jų vis tiek nepakanka. Bet kokiu atveju, yra organizacijų, dėl kurių lyga tik ir gyvuoja. Tarp
tokių būtina išskirti „Išvien“ narius ir jų vadovą Andrių Levaną, „Veteranų“ komandą su Povilu Anelausku
priešakyje, „Vytį-Masažo namus“ ir jų idėjinį vadą Mantą Varnagirį, „Kalvarijos“ vyrus su Karoliu Birgeliu,
taip pat Marijampolės sporto centro komandas, kurioms pakaitomis vadovauja treneriai Gintautas Žibūda,
Kęstutis Juozaitis bei Domas Kriščiūnas. Būtina paminėti ir Tomo Štaraičio vadovaujamą „Simedvos“
organizaciją. Be šių idėjinių žmonių nieko nebūtų.
Esu dėkingas ne tik šiems išvardintiems, bet ir kitiems klubams. Per visus metus subūrėme išties stiprią
bendruomenę.
Lyga negalėtų gyventi ir be rėmėjų. Marijampolės savivaldybės administracija – su ja žengiame koja kojon,
džiaugiuosi, kad ir savivalda šioje veikloje mato vertę ir kasmet finansiškai pastiprina lygos idėją. Nuo pat
pradžių mūsų generaliniu partneriu tapo bendrovė „Mantinga“. Įdomu tai, kad jos savininkas Klemencas
Agentas pats mane susirado ir pasisiūlė prisidėti prie lygos vystymo. Apskritai, „Mantinga“ per visus tuos
metus tapo neatsiejama MKML šeimos nare. Be abejo, turime ir nemažai kitų rėmėjų, kuriems esu be galo
dėkingas. Už jų paramą stengiuosi maksimaliai atidirbti ir dėl to esu visiškai ramus.

– Ar sutinkate, kad per 15 metų MKML savotiškai tapo ir kultūriniu reiškiniu?

– Tikrai taip! Lygos dalyviai nuo spalio iki gegužės reguliariai trečiadieniais ir sekmadieniais sportuoja, taip
kartu propaguodami sveiką gyvenimo būdą. Be to, tai – ir žmonių užimtumas. Šiuo turnyru visoje Lietuvoje
garsiname Marijampolės ir krepšinio kultūros vardą. Pavyzdžiui, į finalinius renginius per 3 dienas susirenka
daugiau nei 2 tūkstančiai dalyvių. Šalia esančios degalinės apyvarta tomis dienomis būna viena didžiausių
šalyje. Jos operatoriai iš anksto manęs prašo įspėti, kada vyks baigiamieji mūsų renginiai. Svarbu paminėti,
kad jokios mėgėjų lygos finalinių kovų netransliuoja televizija, o mūsų finalus tiesiogiai rodo „Marijampolės
TV“, vyksta spaudos konferencijos ir pan.

– Per visus metus MKML išaugo į daugybę kitų šalutinių veiklų. Kodėl tai svarbu?

– Jau septintus metus vyksta MKML vaikų lygos kovos, kurioje dalyvauja komandos iš visos Lietuvos. Kai
kūriau šią lygą, daug kas sakė, kad ji nepasiteisins, nes šalyje jau yra MKL ir dar vienų vaikams skirtų varžybų
tikrai nereikia. Visgi aš nepasidaviau ir įkūriau analogų Lietuvoje neturinčią lygą. Pradėjome nuo 8 ekipų, o
dabar jų yra apie pusę šimto!
Taip pat antrus metus gyvuoja ir teisėjų akademija. Regione labai trūksta teisėjų, o ši akademija pradeda
raškyti pirmuosius vaisius – įvairiose varžybose jau teisėjauja 4-5 akademijos auklėtiniai. Rengiame ir
sekretoriato darbuotojus. Tad jeigu vieną dieną nutrūktų MKML veikla, realu, kad baigtųsi ir šalutinės
veiklos, kurios, toli gražu, nėra mėgėjiškos – tai savotiška krepšinio kultūros akademija.

– Ar matote save prie MKML vairo dar bent 15 metų?

– Tikrai ne! Turiu įvairių minčių, bet tiek laiko likti už lygos vairo jau neplanuoju. Galbūt lygai patobulėti
padėtų nauja arena Marijampolėje, kurios labai trūksta. Mūsų miestas dėl jos nebuvimo daug ką prarado.
Visgi turiu vilties, kad šiemet pagaliau pajudės jos statybų reikalai. O grįžtant prie MKML reikalų, jos ateitis ir
toliau priklausys nuo daugelio niuansų. Labai svarbi ir vidinė komanda, kuri dirba užkulisiuose, atlieka daug
nematomo darbo. Lygai labai reikia tokių žmonių, kaip ilgus metus lygoje dirbęs ir čia užaugęs Tautvydas
Bobina, su kuriuo anksčiau esame dirbę ir Marijampolės miesto lygoje, ir „Sūduvos“ moterų komandoje. Jis
niekada neskaičiavo darbo valandų, todėl kartu pavyko nuveikti daug gražių dalykų.

– O gal ateityje iš Jūsų vadžias į savo rankas galėtų perimti sūnus Tauras?

– Mano, kaip tėčio, tikslas – pastatyti sūnų į tinkamas vėžes, o eiti jomis jis turės pats. Atvirai rodau ir gražią,
ir sudėtingą šio darbo puses, o jis tame natūraliai auga. Kas žino, gal iš tikrųjų vieną dieną Tauras perims
MKML idėją… Jis labai domisi krepšiniu. Šiemet krepšinio forume jis drąsiai ir su dideliu ūpu skaitė vieną iš
pranešimų. Apskritai, stengiuosi į krepšinio reikalus įtraukti kuo daugiau jaunimo. Turiu minčių ateityje
pasiūlyti pranešimus skaityti ir lygiuotis į savo autoritetus ne vien Taurui, bet ir kitiems jo bendraamžiams.

– Deividai, visi žino Jus kaip puikų teisėją, krepšinio varžybų organizatorių, gerą sporto vadybininką. O
kaip apskritai krepšinis atsirado Jūsų gyvenime?

– Mažai kas žino, bet prieš pereidamas į krepšinį aš 7 metus lankiau graikų-romėnų imtynių treniruotes. Jos
užgrūdino mane, išmokė kovoti už save. Atsimenu, kad kai sportuodavau ant imtynių kilimo, nuolat
dirsčiodavau į toje pačioje salėje buvusį krepšinio lanką. Geriausios būdavo tos dienos, kai treneris
neateidavo. Tuomet žinodavau, kad galėsiu treniruotės metu mėtyti į krepšį. Nuo 6 metų krepšinis man
buvo viskas! Puikiai atsimenu legendinius NBA finalus, kuriuose žaidė Čikagos „Bulls“ ir Jutos „Jazz“
komandos. Labai sirgau už bulius, keldavausi naktimis tiesiogiai žiūrėti tų finalų. Ir visai būdavo nesvarbu,
kad kitą dieną laukdavo egzaminai.
Pats taip pat šiek tiek žaidžiau krepšinį, bet labai aukšto lygio nepasiekiau, todėl priėjęs kryžkelę, ką rinktis –
žaidėjo, ar teisėjo karjerą – pasirinkau pastarąją. Tapti teisėju pasiūlė a. a. Rimas Vitkus ir Artūras Gelvich
Gelmykas. Mano svajonė visada buvo teisėjauti Kauno „Žalgiriui“. Svajonę įgyvendinau Kaune, kuomet
„Žalgiris“ žaidė su „Prienais“. Tuomet kauniečių ekipai atstovavo tokie žaidėjai, kaip Paulius Jankūnas,
Robertas Javtokas ir kt. Vėliau „Žalgiriui“ teisėjavau ir Alytuje, kai komandos trenerio asistentu dar dirbo
Šarūnas Jasikevičius. Visai neseniai žalgiriečiams teisėjavau dvikovoje su Kėdainių „Nevėžiu“. Tąkart mano
šeima arenoje gyvai stebėjo šias rungtynes. Labai tuo džiaugiausi.
12 metų praleidau moterų krepšinyje. Su „Arvi“ ekipa miestas niekada nebuvo tapęs šalies čempionu,
todėl dirbant BC “Sūduva” turėjome vienintelį tikslą – tai pakeisti. Puikiai atsimenu paskutinį sezoną.
Žinojau, kad kitais metais mažės finansavimas, tad norint laimėti aukso medalius turime vienintelį šansą.
Finalo serijoje iki 3 pergalių su Kauno rajono „Sirenomis“ atsilikinėjome 1:2. Atvykome žaisti į varžovių
areną ir matome, kaip ruošiama nugalėtojų pakyla, nešamos rožės, šampanas, o didžėjus dar prieš
rungtynes paleido nugalėtojams skirtą dainą „We are the champions“. Visa tai sukėlė tam tikras emocijas
visos komandos narių galvose. Per sukąstus dantis laimėjome tas rungtynes ir išlyginome serijos rezultatą.
Lemiamą dvikovą po savaitės žaidėme Marijampolėje. Prisirinko sausakimša salė žiūrovų, o dvikovai
teisėjavo geriausi šalies teisėjai – Gytis Vilius, Jurgis Laurinavičius, Tomas Jasevičius, o rungtynių komisaru
buvo Kęstutis Pilipavičius. Tąkart neradau sau vietos, įtampa kaustė visą kūną. Negalėjau stebėti rungtynių,
todėl jų metu vaikščiojau ratais aplink areną. Į ją įėjau tik pačioje ketvirto kėlinio pabaigoje. Tik tada
pamačiau, kad mūsų komanda pirmauja 10 taškų. Tais metais tapome Lietuvos čempionais. Iki šiol negaliu
pamiršti tų emocijų. Taip pat su moterų komanda esame laimėję Baltijos taurę ir du kartus Lietuvos taures.
Tai toks tas mano krepšinio kelias.

– Pabaigai grįžkime prie MKML reikalų. Ar planuojate šiemet kaip nors išskirtinai paminėti 15 metų lygos
sukaktį?

– Minčių tikrai turiu nemažai, tačiau visko dar nenoriu atskleisti. Norisi sukviesti žmones, kurie per visus
tuos metus labiausiai prisidėjo prie lygos veiklos, juos pagerbti, prisiminti, padėkoti. Tikrai surengsime
fotografijų parodą, kurioje prisiminsime įamžintas akimirkas. Svarstome idėją apdovanojimų ceremoniją
daryti netradicinėje erdvėje… Bet kokiu atveju galiu pažadėti tik vieną – tai bus vėl nepamirštamas renginys.
Juk tai istorija, kuri nepakartojama…

Kalbino A. Grygelaitis

MKML istorijos galerija: